Vaižganto portretas: tekstų mozaika
Tikslas: apibūdinti Vaižganto vertybes šiuolaikiniame kontekste
Vieta: Vaižganto muziejus
Tikslinė grupė: 23f, 23i/r grupės
Metodai: projektų metodas ir kultūrinė edukacija

„Norėjau laimės kitiems, o tapau laimingas pats”, – viena iš sparnuotų frazių XIX a. pab.–XX a. pr. dvasininko, rašytojo, publicisto, sprogstančio optimisto, deimančiukų ieškotojo – Juozo Tumo-Vaižganto.

Vytauto bažnyčios prieigose stovi paminklas Vaižgantui. Čia jauki vietelė, o Vaižgantas mielai kviečia prisėsti šalia. Jaukumą spinduliuoja net šunelis Kaukas, kurį taip mylėjo Vaižgantas. Kunigo, kanauninko, aštrialiežuvio publicisto ir jautraus rašytojo mintys pasklidusios XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios knygose, surinktos į daugiatomį „Raštų” rinkinį, skverbte skverbiasi į mus ir Vaižgantas kviečia dialogo. Po 155 metų Vaižgantas – gyvas.

Vaižgantas – lietuviškasis tautos tarnas, kalba apie gamtą, jaunystę, laimę, turtą, Lietuvą ir lietuvius.

Ką pasakytų Vaižgantas šiandien? „Didžiuokitės, kad esate senos valstybės piliečiai, bet dėkite ir savo pastangų, kad mokslais ir menais spindėtumėte.” Vaižgantas kalba ir po 155 metų.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Jūratė Stankuvienė