Šią savaitę Menų ir dizaino mokymo centro mokiniai lankėsi Kauno Panemunės socialinės globos namuose, kur kartu su senjorais leido laiką žaidžiant žaidimus, piešiant ir kuriant „Svajonių sodą“. Kiekviena veikla tapo ne tik kūrybine užduotimi, bet ir tiltu tarp kartų – proga vieniems kitus pažinti, pasidalinti patirtimi ir nuoširdžiai pabūti kartu.

Kuriant vyko nuoširdūs pokalbiai. Senjorai pasakojo apie mokyklos laikus, mėgstamus užsiėmimus, darbus, muziką ir rankdarbius. Jie dalijosi prisiminimais, kurie buvo kupini šilumos, džiaugsmo ir truputėlio nostalgijos. Jaunimas klausėsi, užrašinėjo idėjas, padėjo rankomis, bet svarbiausia – klausėsi širdimi. Kai kurios istorijos priversdavo nusišypsoti, kitos – suvirpinti sielą. Buvo akimirkų, kai tyliai sėdint drauge, jautėsi tikra bendrystė, kurios žodžiais neaprėpsi.

Vienas ypatingas momentas – 11rE mokinės Aivos Dzemidaitės prisiminimas apie bendravimą su senjore Ramute: „Aš dirbau kartu su Ramute. Ji labai savarankiška, maloni, rūpestinga, jautri ir rami. Dirbti su ja buvo labai smagu ir įdomu. Visus darbus darė savarankiškai, aš tik padėjau jai išplėšyti žmogaus siluetą iš pirmos užduoties ir parašyti jos vardą svajonių sode.
Ji papasakojo, kaip iš mokyklos dienų buvo geriausia savo klasėje, daug sportavo, darė gimnastiką, padėdavo kitiems ir prisimena savo fizikos mokytoją geriausiai. Jis ją įkvėpė tapti fizikos mokytoja universitete, ir ji dirbo šioje srityje net 40 metų.
Ji atsivėrė apie savo šeimą (aš neklausiau!), ir aš ją apkabinau. Kai ji truputį apsiverkė, man labai šiltai suspaudė širdį. Aš ją mačiau kaip savo močiutę, o ne kaip nepažįstamą žmogų.
Manau, kad per šitą trumpą laiką mes tapome labai artimos, ir aš mačiau savas savybes atspindinčias joje. Net nenorėjau išeiti, norėjau toliau su ja bendrauti ir klausytis jos kalbant. Žodžiu, 10/10. Niekada jos nepamiršiu ir norėčiau kažkada atsiųsti jai dovanų.“

Šis jausmas, kai per kelias valandas gali užmegzti tikrą ryšį, priminė visiems dalyviams, kad bendrystė, nuoširdus dėmesys ir kūryba gali suartinti žmones daugiau nei ilgi metus trunkantys pažįstami. Net trumpas susitikimas gali palikti gilų pėdsaką širdyje, o mažos šypsenos ir šilti apkabinimai atmintyje išlieka ilgam.

Popietė buvo kupina šypsenų, nuoširdžių pokalbių ir kūrybos, kurios metu senjorai ir jauni žmonės jautėsi lyg viena didelė šeima. Tai buvo priminimas, kad tikrasis turtas – ne materialūs dalykai, o laikas, dalinimasis savo istorijomis, menas ir bendras buvimas.

Mokinius lydėjo pedagogės: L.Bertė ir J.Maceinienė